Mes jau tiek daug kalbėjome apie tai, kokie būdavo tikrieji Stiliagos, ką jie veikdavo, kokie būdavo jų tikslai…Tačiau tie pasakojimai atrodo pernelyg tolimi, tarytum toks judėjimas būtų egzistavęs prieš šimtus metų. Taip tik atrodo. Gyvų Stiliagų yra išlikę iki dabar ir jie noriai pasakoja pasauliui apie savo maištingą bei nuotykiais užpildytą gyvenimą tikrųjų, pirmųjų Stiliagų laikais. Būtent žmonių prisiminimai ir padeda geriausiai įsivaizduoti…Sukelia didžiulį norą nukeliauti į praeitį ir pajausti, ką reiškė būti Stiliaga.
Šįkart pasinerkime į vieno pirmųjų Stiliagų, Aiseno Doido, prisiminimus…
Tai buvo Aisenui dar mokantis septintoje-aštuntoje klasėje 1957-1958-aisiais metais. Viskas prasidėjo nuo to, kad jis nepaprastai mėgo ritmingą, naujovišką muziką. Kaip ir visi juonuoliai, kurie mėgsta visa tai, kas nauja, dar negirdėta ir nematyta – originalu. Aisenas namie atrado muzikinių plokštelių, kuriose buvo įrašyta 1930-1940-tųjų muzika, skirta šokti fokstrotui. Tai buvo nuotaikingas džiazas. Deja, po karo džiazas buvo uždraustas, nebuvo įmanoma nusipirkti jokių įrašų. Buvo nedaug mėgėjų muzikantų, bet tikrojo džiazo groti jie nemokėjo, tai buvo tik tarsi silpnas šios muzikos atspindys. J.Stalinas nekentė džiazo, todėl džiazas buvo pramintas “pop”, “persūdyta” muzika.
Tačiau Aisenui ir jo draugams pavyko pagauti radijo tašką “Amerikos Balsas”. Vėlais vakarais ši radijo stotis transliuodavo džiazo muziką, ši programa vadinosi “Take Train A” (“Imk Traukinį A”). Kai vaikinai atrado šią programą, jie tarsi išėjo iš proto iš džiaugsmo – ištisomis naktimis sėdėdavo ir klausydavosi šios nuostabios muzikos.
Tada, labai slaptai, “ant kampų”, buvo pradėtos pardavinėti savadarbės vinilinės plokštelės su ankstyvojo rok-n-rol’o įrašais. Žinoma, tokių plokštelių atsirado ir Aiseno rankose. Tokiu būdu jis pirmą kartą gavo Louis Armstrong’o muzikos įrašą. Taigi, prasidėjo vaikino gyvenimas, žengiant džiazo keliu.
Vyko Maskvos jaunimo festivalis. Jaunuoliai dar nebuvo matę nieko panašaus, viso to užsienietiško pamišimo, ryškios, neįprastos muzikos, iššaukiančių drabužių – visa tai staiga įsibrovė į tokį pilką gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Koks gi buvo tas sovietinis gyvenimas? Sistema buvo totalitarinė. Vyravo standartas. Visi rengėsi vienodai, pilkai. Buvo labai sudėtinga rasti nusipirkti gerą kostiumą, batus, kitus drabužius…Laikai buvo sunkūs. Taigi, šis festivalis parodė visiškai naują, kitokį pasaulį, kitokią visatą. Viskas buvo neįprasta – kitokia muzika, kitokia mada. Kadangi jaunuoliai visuomet yra ir buvo linkę maištauti, irtis prieš srovę, taigi šios naujovės buvo pati puikiausia maišto išraiška prieš pernelyg rimtų ir griežtų suaugusiųjų pasaulį.
Naujovės, be abejo, įsiveržė ir į meno erdvę. Buvo pradėta kurti kitokia poezija. Prieš tai poetai rašydavo vien tik politinėmis temomis, vyravo ta pati dvasia. Viskas buvo griežtai kontroliuojama…Aisenas juokdamasis prisimena nutikimą, kai jį su draugais pagavo milicija ir nukirpo jų siauras “stiliagiškas kelnes”, sugadino jų drabužius. Vieną vaikiną netgi nuskuto plikai!
Tada atsirado sovietinė griežta mada – visi berniukai privalėdavo labai trumpai, beveik plikai kirpti plaukus iki septintos klasės. Tik tuomet jau galėdavo nešioti kiek ilgėlesnę šukuoseną, pradėjo stengtis išsiskirti….
Jie buvo vadinami Stiliagos. Visi ryšėdavo ryškius kaklaraiščius. Mokiniai su dažais pritaškuodavo ir pripaišydavo savo kaklaraiščius, kad šie būtų išskirtini, nes tokių ten nebuvo įmanoma nusipirkti. Aisenas prisimena, kaip vienas vaikinas iš Vakarų parsivežė kaklaraištį su palmėmis ir beždžionėle. Šis kaklaraištis įgavo didelį populiarumą kaip itin madingas! Kiek vėliau buvo pradėti vilkėti laisvi spalvoti švarkai ir batai su platformomis. Aisenui itin pasisekė, nes jo dėdė Maskvoje sugebėjo kažkokiu būdu rasti tokius batus su platformomis. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip dėdė juos gavo – tuo metu buvo didžiulis tokių batų deficitas. Vaikinas buvo vienintelis savo aplinkoje, juos turintis. Po to jo tėtis iš Maskvos parvežė laisvą, ryškų, įdomų švarką. Dar kiek vėliau po truputį parduotuvėse atsirado medžiagų su įvairiaspalviais raštais, buvo pradedami siūti madingi kostiumai. Tai buvo tikras šokas tolimoje Jakutos provincijoje, kur gyveno Aisenas Doidas.
Tuomet atsirado pirmieji magnetofonai. Stiliagos pradėjo jais įrašinėti muziką, leidžiamą per “Amerikos Balsą”. Bet labiausiai jie mėgo vaikščioti į užsienietiškus filmus, detektyvus, kur veikėjai šokdavo boogie-woogie, svingą, rok-n-rol’ą. Jie kreipdavo dėmesį ne į pasakojimą, ne į siužetą, bet labiausiai jie stengdavosi įsidėmėti šokių judesius, juos vėliau imituoti ir pritaikyti šokant pagal džiazą. Aisenas pasakoja, kaip prisižiūrėję tokių filmų ir išmokę šokti, Stiliagos pirmą kartą nuėjo į “Kultūros ir poilsio parką”, kur buvo šokių aikštelė. Kai buvo pradėta groti muzika, skirta šokti fokstrotui, jie visi staiga išbėgo į šokių aikštelę ir ėmė purtytis tų energingų amerikietiškų šokių ritmu. Žmonės žiūrėjo net išsižioję - apstulbę, netekę amo.
Stiliagos pradėjo kurti, piešti įvairias abstrakčias kompozicijas, susidomėjo absrakčiuoju menu. Aisenas taip pat čia įsivėlė. Tuo metu spaudoje buvo apstu kritikos Stiliagų pusėn, tačiau ir tai jų nesustabdė, kaip ir visa ta kova prieš Stiliagas…
Taigi, šįkart, palieku mintį dar nebaigtą. Tikiuosi, kad susidomėjote pasakojimu apie Stiliagų gyvenimą iš pirmų lūpų. Laukite tęsinio!
patiko (0)
