Kaip jau skaitėte ankstesniuose straipsniuose, Stiliagų gyvenimas įvairus tiek jų pačių patirtimi, tiek aplinkinių veiksmais bei reakcijomis. Po visais Stiliagų atskyrimo bruožais, klykiančiais apdarais, “išsišokančiom” šukuosenom ir kasdienine šokių, bei muzikos chemine reakcija, kuri suteikia nenusakomos laimės kiekvienam Stiliaga pasivadinusiam žmogui, tūno siela, kuo netikėjo prieš Stiliagas taikę “kovą su invalidumu” žmonės, jų prigimtį laikę “nieko verta”. Jie buvo kupini išgyvenimų lygiai taip, kaip ir kiekvienas, žingsniuojantis mūsų “brodvėjumi”.
Stiliagų, kaip ir visų kitų žmonių, gyvenime pasitaiko tiek skrydžių, tiek nuopuolių, tačiau būtent šiandien pakalbėkime apie meilę. Šiandien apie meilę kalbėsim ne šiaip sau, bet apie tai vėliau. Stiliagoms, kaip ir visiems, meilė daro baisias išdaigas. Visi žinome, kad meilė gali būti pasakiška, vaikiška ar tragiška. Žodžių meilei apibūdinti yra begalė. Daugelis filosofų, mokslininkų ir šiaip keistai pasivadinusių žmonių bandė paaiškinti, kas yra ta meilė. Nekreipiant dėmesio į mokslininkų žodžius, manau, jog meilė kiekvienam žmogui yra skirtingas pojūtis ar jausmas, o ne santykių tvarkymas. Manau, jog meile tereikia tikėti ir savo ruožtu ji pati ateis. Tikiu, kad patyriau šį jausmą anksčiau, nei man reikėjo ir jaučiu jį dar dabar. Šiuo momentu meilė man - begalinis skausmas, o mano mielai kolegei Amy, meilė - tai laimė ir beprotystė.
Šią dieną pasirinkau ne šiaip sau. Ši diena, tiksliau naktis, prieš lygiai ketverius metus buvo viso to, kas dabar esu, pradžia. Viskas vyko kaip filme, nors tas filmas dar ir dabar turbūt nepasibaigė. Sveikinu, mielieji skaitytojai. Dabar Jūs taip pat mano keisto, su žibsneliu juodojo humoro, filmo dalyviai. Dėkoju Jai už tą nuostabią pradžią ir šį tragišką vidurį. Dėkoju visiems, kurie stovėjo su manimi.
