Стиляги

Kas prisimins mane, mažą
Bėgantį žalia žole, savam rajone
žK visada buvo mano šeima
Įsivaizduoju kartais save
Savam kieme, senam draugų rate

Gal prisimins mane tik vėjas
Juk buvau savam stiliuj plebėjas
O dabar alėja amerikonėja
Aktyvėja jausmai, aštrėja, mane akėja
Tema aktualėja, bet visi by** dėję

Brajis sėdi ant bokšto stogo
Ogo! Aha.  Tai kažkokia afera
Tu hetera, keiti mano atmosfera
Nors gal chimera… žodžiu nauja era
Gera pradžia. Dabar užsidengiam portjera?

A-a-a, štai sausa tiesa mana
Aš tik žalesa, manęs nešildo šviesa
Tavo klausa, mano apklausų gausa
Viena niša, pikta grimasa, nes jaučiama grėsmė
Veiksmų linkmė, nesekmė… Uh! Būtų skaudžiausia bausmė

Rašau, nes atsiprašau,
Prašau, žinau, užgavau
Parašu užpaišau.

Juokas juokais, baimė baime, vedybos vedybom.
Už žodžius reikia atsakyti,
Liudininkas Kaunas City

Šalti lašai lėtai krito ant žemės,
Ir lydėsi ten pat, kaip išsilydė tiesa
Visa tai - gluminanti tamsa
Paleisk saulėlydį, juk ryt bus aušra.

Pyzda. Atėjo svieto pabaiga
Dingo saulėlydis ir aušra,
Žemę užliejo magmos lavina
Ae, skrendam į kosmosą!

Apelsinas supuvo iš vidaus
Tavo budelis Tave nubaus
Gyslą po gyslos iš kūno raus
Nauja diena Tau neišauš

Nukrito pastatas prastas, kaip rąstas po tiltu.
Faktas lieka faktu, nemoki Tu žaisti šachmatų
O aš prie Tavo namų stovėjau su užgesintu fakelu.
Be paliavos, maže, ačiū. Nu…

Ar Tu matai, kad aš tikras?
Ar tiki, kad Tavo lūpos mane suras?
Juk kažkada praras dangus auroras
Jaučiuos kaip antikvaras, senas abažūras
Negi laikysim aistras kiauras paras
Kaip kupranugariai kaupiantys vandenį
Į kupras per negailestingas sausras?

Sniegu bėgom tekini
Vienas kitam neleisdami nukristi
Kaip aš taip sugebėjau įbristi?

Tavo tušas, mano dušas
Kipšas. Visas moralinis Mogadišas
Lašas po lašo išsitrina finišas
Kad ir kokia bebūtum stipri
Nepamiršk apelsino, girdi?
Mano informacija išsami:
Apelsinai pūva neprižiūrimi.

Ariu čia įsikapanojęs, bandau statyt kanojas
Kojas kerta užmerktos akys ir Tu užkimšus ausis abejas
O aš prisimenu mūsų juokingas svajas
Kai žiūrėjau kaip griūva mano debesų fasadas
Ai, skauda, ai. Turbūt toks būdas prisiminti skriaudas
Matyti klaidas pamiršus užgaidas ir raudas
Pamenu, kaip katinas katei laižė kruvinas žaizdas
Tu ne Boni ir aš ne Klaidas, aš paprastas
Ir gal statyti man teks šachtas ar nešioti gyvenime lentas
Bet atminsiu datas, kai šokinėjau per bangas
Kad būtų pasiektas šitas krantas ir, ko gero,
Kai Tu mėtei kortas, aš tikėjau į visas tas pieno putas

Taškas

O koks didelis pasaulis atrodė tada
Buvom visi kaip likimo vedama avių banda
Na, Tu man sakyk, ką nori, bet net tada,
Kai vanduo po tiltu, vanduo teka ratu.
Išteka, grįžta. Viskas tikrai nepasimiršta
Ir būna, pagalvoji, apie tą ar aną
Kas buvo, kodėl buvo
Garantuoju, kad ir Tu susimastai, jog ne viskas žuvo.

Tie, kurie man kažkada buvo artimi
Iki šiol vaikšto su manimi
Su šilta mintimi prisimenu kokie buvo visi
Ir pykčio vyšnia dengiu desertą,
Nes apgailėstauti juk neverta?…

Ot laikai buvo, pamenu
Mes dažnai rinkdavomės mažame rate draugų
O dabar viskas patapo painu

Gal aš tapau atsainus, ekskliuzyvus
Patetiškas, autentiškai eretiškas
Žodžiu, savotiškas plėšikas
Ir kas?
Kaip ir ankščiau šokinėju per emocijų bangas
Gal rimčiau žiūriu į panas, tiksliau paną
Nekalbu apie Paną ir Titaną, kalbu apie savo vaiko mamą
Apie tai kitame krante, dabar sukasi visai kita tema
Pamenu, kai kūrėm tandemą ir pamenu
Kaip tai išsivystė į bendrą kiemo schemą
Visi daro klaidas, bet čia jau kitas efektas
Faktas yra tas, kad šito grybų karo man užteks

Daug vandens prabėgo nuo tos muilo operos
Tu su ryžtu, o mane Johnnie Walker’is operuos
Dar sako, kad skausmą galima kontroliuoti
Prisiminimus išrikiuoti, Tu pasiruošus šokti
“Išeisiu, trenksiu durim” - kažkaip nesitiki
Nepasieks Tavo čiuptuvai širdies, o išties:
Manęs nesugebėsi mest, geriau mesk rūkyt…

Tau sukelia nerimą mano grubus tonas
Vidury nakties skambantis telefonas

Ir aš pavargau ir Tu pavargai, bet abiems mažai
Tu nežinai - gal sėdėjau ir ilgai laukiau Tavo atsakymo
Ir, ko gero, neužteko supratimo, kad tai planai
“Viskas bus gerai” - girdėta istorija seniai
Mano tikėjimas šiąnakt praslydo pro tarpus skydo
Mano protas šiąnakt išvydo kiek manyje slypi pavydo
Aš tikiu į dievus ir aišku, kad dievai tiki į visus mus…

Tau sukelia nerimą mano grubus tonas
Vidury nakties skambantis telefonas

Man dega tik žalia šviesa
Tokia tiesa, tokia mano dalia
Visiem tiem, kurie sakė “Klysti”
Galiu atsakyt “Metas jum bybį žysti”
Aš pasiekiau orbitą, nišą savo
Likimas su laime mane akomponavo
Kas pasakė, kad aš plaštakė?
Kas pasakė, kad nebus ji mėlynakė?
Įvykdžiau fenomeną, sugrioviau sistemą
Įpaišiau savo schema, išsprendžiau dilemą

Ir pasakyčiau žK kaip aš jį myliu,
Bet faktas tas, kas visa tai jau dalinu
Stabiliai, sniego užteko man su kaupu
Juk turėjo ateit momentas, kai bus nuo to koktu
Keista, bet sapnuoju save su mažu vaiku
Stovim sukibę prie centrinių vitrinų
Nebevartoju vitaminų, bet tokių sapnų nesuprantu.
Nekenčiu tų padarų ir kam reikia,
Tas žino dėl kokių užslapstytų priežasčių.

Kaip man gaila jūsų, vargšai…
Priklausom vienai narkomanų kartai ar tautai,
Bet visi jūs kaip lašai…
Gali būt, kad aš pats esu toks,
O jei ne toks, tai laikas atgal neatšoks

Paprasčiau nebūna, viskas kažkada sugriūna
Pasikeitė paveikslas, dabar aš laikau karūna
Tegul ji pabūna, kol mano širdis nežūva

Tyliai groja lėtas džiazas,
Seniai sudėtas mano bagažas
Šiandien taip žemai nusileido dangus
Taip žemai, kad jis galėtų praryti mus
Visus, kurie per sapnus praranda pirštus
Norėčiau būti hipokritas, kažko kito vertas
Nebūčiau pasmerktas šokinėti per bangas
Kaip laivas dreifuojantis per klonuotų kometų minias
Panas ir Titanas dabar jau turi savo scenas, šturmuoja olas…
Mano laivo spynai reikalingas trigubas raktas:
Vienas - Tu, antras - kažkas, trečias - aš
Kad ir kas būtų tas kažkas, garantuoju,
Nepasiekti to užsibrėžus konservatyvumo ribas
Per senas šarvas, suskilęs šydas… Prisiminiau šypsenas…
Lopšys kelia mano rankas į dangaus valdas. Tandemas.
Mon amie, не забывай любви .

Sakiau negerti, reikėjo situaciją pasverti…
O dabar būk šaunuolis ar šaunuolė. Bravisimo.

Beje, ačiū už gražią epigramą,
Bet gal geriau padarom po gramą?
Kaip Šūdmaheris aplenkia kitą mašiną
Ar Neo tą kompiuterizuotą kulką,
Taip aš, apeinu, ko gero, dažną dramą
Suprantu, ablomas, tenka apeit šią temą.
Ir aišku, kad du sudaro tandemą…
Čia dvikova, reiškias, taip jau reikėjo,
Tiesa, bet nuo ko viskas prasidėjo?
Komplimentai, dovanos, darosi karšta,
Raketa palieka savo planetą, dabar kita orbita
Ir būk prakeikta, pieno puta!…
Lėkšta citata, minkšta nata ir pamesta kometa
Tokia jau ši istorija, Apelsinų karalystės pasaka…

Skirk kur savi, kur svetimi krantai,
Nuo žemės paviršiaus nedingsta randai.

…Daug supratai?

Minimumo minimumų minimalus minimumas. Kas?
Koktu.
Plaukiu plaustu… Viskas platu, statu… Nieko nesuprantu.
Tu… Delikatu, grakštu, absoliutu… Adekvatu.
Du… Atsparu, atkaklu, destruktyvu… Baugu.
Banalu? Ne. Bėgu? Genialu, bet būtų nyku.
Lieku… Minimalu, bet natūralu. Naivu, meilu.
Momentalu… Nuolanku, nuoširdu… Nelabai nuovoku.
Suvokiu. Perspektyvu, pažangu… Painu.
Rūgštu… Puiku! Subtilu… Ooooo, kaip visa tai svarbu!
Šmaikštu? … Trapu, bet TAIP unikalu…
Vėsu, bet nevėlu… Žiauru, bet žavu…
Kartu.

Vienoj pusėj barikados
Mustais kažkas bukais ašmenim bados
Aš irgi badyčiaus, jei sužinočiau,
Kad Byberis “Niekados nesakyk niekados” tuoj tuoj užgiedos.
Be jokios gėdos, subatominės dalelės skaidos,
Pareina depresijų etapai… Ant švenčių, ant barzdos.
Jebat’ moy huj, juk tuoj Kalėdos ir eilinė kalė duos
Eiliniam jūreiviui po eiline eglute ar tualete kaip kitados.
Labai gerai, kad aš kitoj pusėj barikados, nors gal tai buvo kitados?…
Vistiek nelysiu iš savo štabo, savo būdos.
Nėra šito ypatingai įspūdingo teksto žodžiuose nė vienos klaidos,
Nes aš ne genijus, o genijus tarp genijų.
Niekas neturės bėdos, niekas neraudos.
Aš supermenas be trumpikių raudonos spalvos.
Žodžiu, baigsis maldos, nebeliks naudos.
Po tokios įdomios įvykių raidos labai noris priniūchint kreidos.
Užsipilt druskos ant žaizdos.
Visados visados sentimentai rėks “Čia mano valdos!”
Iki kol menkų patalpų anos pusės barikados nesunaudos.
Tebūnie šviesa ar tamsa, vistiek kažkas sklaidos.
Be jokios skriaudos. Kulka nesuras kaktos.
Niekas šiemet į kapitono kajutės duris nepabalados.
Gėlė neabejos, kad tai buvo sugalvota jos pačios
Ir užsisvajos vejos išdžiuvusios apie tai, kaip vėjas jas vijos.