Išėjai, bandžiau sekt, susigrąžinti
Lyg alkanas grobuonis, kad alkį numalšinti
Deja, išnyko Tavo pėdos, sniege ištirpo
Laimingo filmo pabaigą likimas nukirpo
Liko luženos, duženos, nuotraukos, nuotrupos
Ir keistas jausmas stiprios traukos
Aš niekados niekados Tau nebūčiau buvęs blogas
Aš kaip tik nuo viso blogio būčiau buvęs Tau kaip stogas
Keistokas jausmas apima kartais
Lyg vienu metu eičiau pragaro ir rojaus vartais
Bandžiau statyt, rašyt, viską nuo pradžių
Bet neužteko žodžių ir sakinių
Jaučiuos lyg kalinys, lyg be dvasios ar be kūno
Jaučiuos lyg būčiau pačiam centre taifūno
Sukuos ratu ir negaliu sustoti
Galėjai tą naktį ir neišeit, apsigalvoti
Man dega tik žalia šviesa
Tokia tiesa, tokia mano dalia
Visiem tiem, kurie sakė “Klysti”
Galiu atsakyt “Metas jum bybį žysti”
Aš pasiekiau orbitą, nišą savo
Likimas su laime mane akomponavo
Kas pasakė, kad aš plaštakė?
Kas pasakė, kad nebus ji mėlynakė?
Įvykdžiau fenomeną, sugrioviau sistemą
Įpaišiau savo schema, išsprendžiau dilemą
Ir pasakyčiau žK kaip aš jį myliu,
Bet faktas tas, kas visa tai jau dalinu
Stabiliai, sniego užteko man su kaupu
Juk turėjo ateit momentas, kai bus nuo to koktu
Keista, bet sapnuoju save su mažu vaiku
Stovim sukibę prie centrinių vitrinų
Nebevartoju vitaminų, bet tokių sapnų nesuprantu.
Nekenčiu tų padarų ir kam reikia,
Tas žino dėl kokių užslapstytų priežasčių.
Kaip man gaila jūsų, vargšai…
Priklausom vienai narkomanų kartai ar tautai,
Bet visi jūs kaip lašai…
Gali būt, kad aš pats esu toks,
O jei ne toks, tai laikas atgal neatšoks
Paprasčiau nebūna, viskas kažkada sugriūna
Pasikeitė paveikslas, dabar aš laikau karūna
Tegul ji pabūna, kol mano širdis nežūva
Tyliai groja lėtas džiazas,
Seniai sudėtas mano bagažas
Šiandien taip žemai nusileido dangus
Taip žemai, kad jis galėtų praryti mus
Visus, kurie per sapnus praranda pirštus
Norėčiau būti hipokritas, kažko kito vertas
Nebūčiau pasmerktas šokinėti per bangas
Kaip laivas dreifuojantis per klonuotų kometų minias
Panas ir Titanas dabar jau turi savo scenas, šturmuoja olas…
Mano laivo spynai reikalingas trigubas raktas:
Vienas - Tu, antras - kažkas, trečias - aš
Kad ir kas būtų tas kažkas, garantuoju,
Nepasiekti to užsibrėžus konservatyvumo ribas
Per senas šarvas, suskilęs šydas… Prisiminiau šypsenas…
Lopšys kelia mano rankas į dangaus valdas. Tandemas.
Mon amie, не забывай любви .
Sakiau negerti, reikėjo situaciją pasverti…
O dabar būk šaunuolis ar šaunuolė. Bravisimo.
Beje, ačiū už gražią epigramą,
Bet gal geriau padarom po gramą?
Kaip Šūdmaheris aplenkia kitą mašiną
Ar Neo tą kompiuterizuotą kulką,
Taip aš, apeinu, ko gero, dažną dramą
Suprantu, ablomas, tenka apeit šią temą.
Ir aišku, kad du sudaro tandemą…
Čia dvikova, reiškias, taip jau reikėjo,
Tiesa, bet nuo ko viskas prasidėjo?
Komplimentai, dovanos, darosi karšta,
Raketa palieka savo planetą, dabar kita orbita
Ir būk prakeikta, pieno puta!…
Lėkšta citata, minkšta nata ir pamesta kometa
Tokia jau ši istorija, Apelsinų karalystės pasaka…
Skirk kur savi, kur svetimi krantai,
Nuo žemės paviršiaus nedingsta randai.
…Daug supratai?
Rodyk draugamsMinimumo minimumų minimalus minimumas. Kas?
Koktu.
Plaukiu plaustu… Viskas platu, statu… Nieko nesuprantu.
Tu… Delikatu, grakštu, absoliutu… Adekvatu.
Du… Atsparu, atkaklu, destruktyvu… Baugu.
Banalu? Ne. Bėgu? Genialu, bet būtų nyku.
Lieku… Minimalu, bet natūralu. Naivu, meilu.
Momentalu… Nuolanku, nuoširdu… Nelabai nuovoku.
Suvokiu. Perspektyvu, pažangu… Painu.
Rūgštu… Puiku! Subtilu… Ooooo, kaip visa tai svarbu!
Šmaikštu? … Trapu, bet TAIP unikalu…
Vėsu, bet nevėlu… Žiauru, bet žavu…
Kartu.
Vienoj pusėj barikados
Mustais kažkas bukais ašmenim bados
Aš irgi badyčiaus, jei sužinočiau,
Kad Byberis “Niekados nesakyk niekados” tuoj tuoj užgiedos.
Be jokios gėdos, subatominės dalelės skaidos,
Pareina depresijų etapai… Ant švenčių, ant barzdos.
Jebat’ moy huj, juk tuoj Kalėdos ir eilinė kalė duos
Eiliniam jūreiviui po eiline eglute ar tualete kaip kitados.
Labai gerai, kad aš kitoj pusėj barikados, nors gal tai buvo kitados?…
Vistiek nelysiu iš savo štabo, savo būdos.
Nėra šito ypatingai įspūdingo teksto žodžiuose nė vienos klaidos,
Nes aš ne genijus, o genijus tarp genijų.
Niekas neturės bėdos, niekas neraudos.
Aš supermenas be trumpikių raudonos spalvos.
Žodžiu, baigsis maldos, nebeliks naudos.
Po tokios įdomios įvykių raidos labai noris priniūchint kreidos.
Užsipilt druskos ant žaizdos.
Visados visados sentimentai rėks “Čia mano valdos!”
Iki kol menkų patalpų anos pusės barikados nesunaudos.
Tebūnie šviesa ar tamsa, vistiek kažkas sklaidos.
Be jokios skriaudos. Kulka nesuras kaktos.
Niekas šiemet į kapitono kajutės duris nepabalados.
Gėlė neabejos, kad tai buvo sugalvota jos pačios
Ir užsisvajos vejos išdžiuvusios apie tai, kaip vėjas jas vijos.
Grįžtam į bazę, seną klasę…
Sutikau aš seną draugę…
Tokią mielą, gerą, mylėjusią mane…
Ir dabar myli, aišku. Be abejonės…
Nebūtų ji mano namuose dabar, jei būtų kitaip…
Ir visai aš jos nesiilgėjau, kol nesutikau šiandien…
Ir skiriu jai šitas eiles ar tiesiog žodžius…
Tokius kaip jos… Pačioj pradžioj ištartus “Tu kažkoks kitoks”…
Ir mano atsakas “Toks, toks. Gal laikas mane aplenkt kadanors išmoks”…
Gal mane kasnors apjuoks ar oras nenumatytai dvoks, bet taip jau yra - aš toks…
Pasidaviau, priėmiau atgal… Laimė, prisiminiau, kad visai neprošal būtų įvardint, kad tai -
Baimė.
Aš sapnuoju jūrą, o ne skolas.
Aš sapnuoju rūką, o ne dūmus.
Yra kažkas tokio visada,
Ką saugau savyje, nepanašu, kad sapne.
Labiau primena Deža vu, kaip kine.
Ar galima pasitikėti tuo, kas meluoja sau?
Ar verta negyventi, prisimenant, kaip buvo sapne?
O gal paskatint, kad ji nusiimtų paltą?
Ar verčiau pakalbėti, geriau pažinti ją?
Reikia duoti viltį ar atsiimti ją?
Kaip su tuo užmigt išvis?
Mano gyvenimas mane veda paskui save kaip moteris,
Švelniai taip, o aš paskui bėgu visiškai nuogas…
Kaip kvailys… Ir dar viešose vietose.
Per daugiadienius tūsus,
Per žmones, kurių antras vardas Šiknalaižys
Ir visa tai laikas…
Su ramiomis bangomis, ne tai, kas ekrane
O tai, kas tarp mūsų, mes užmirštam su miestais
Ir metais tiesiog kvailai lepinti save krantais…
Ir visgi…
Aš sapnuoju jūrą.
Jūrą pozityvo, jūrą šypsenų, kaip vaikų
Jūrą banalių idėjų, jūrą mylimų svečių,
Be miškų šešėlių, kur mes praleidžiam tiek dienų.
Be vėjo greičių, be žinių smėlio.
Rėkiu, kad jus visus myliu! Noriu!
Kad tai būtų ne sapnas, o pastovus Deža vu.
Aš esu visiškai visiškai pasimetęs emociškai
Taip jau nutinka, kai nebežinai dėl ko viską darai
Kalnus rauni, pilis statai, miglą pamatai ir vėl
Prisišikęs galvą pats sau kratai.
Tokie jau krantai, viskas labai… Va taip vat paprastai.
Negerai žaizdai, kai ant jos pelenus barstai.
Tatai mano rytai, kai viską matau kreivai, riestai
Ir apskritai…. Neaiškiai. Štai. TITRAI.
Ar turiu ką pasakyti?
“Brazauskas yra duchas!”
Tu rinkai skausmą manyje, kaip narkotikus švirkštuose,
Davei išgerti su aistra, duodama nuodus, ne mediciną,
Ir šie pesticidai - seniai manyje, todėl tapau aš cinikas,
Ir, atrodo, prie viso to, aš pripratau.
