Стиляги

Kaip gera po Naujametės bemiegės nakties įkvėpti gaivaus ryto oro ir pažvelgt į švelniausiom spalvom nutapytą dangų. Kai galvoje dar dūzgia nuo triukšmo, muzikos ir alkoholio, raumenis skauda nuo nepertraukiamo šėlsmo ir norisi tik atsigaivinti…Taip švaru, balta, nauja – laukia nauji potyriai, nauji nuotykiai, naujos bėdos, nauji džiaugsmai, nauji jausmai…Sveikiname Jus visus su Naujaisiais Metais ir linkime kuo daugiau saulės viduje ir danguje, šiltų brangaus žmogaus apkabinimų, šypsenos veide, džiaugsmo akyse. Maloniausių pojūčių ir geriausių prisiminimų. Lai visa, kas bloga lieka praeityje, o Nauji Metai Jums teatneša ir naują pradžią…

Su meile, Stiliagos.:)

Rodyk draugams

Žodžiu manęs dabar paprašė papasakot apie mano žvilgsnį i narkotikus. Nežinau kodel būtent manęs, aš, atvirai pasakius, nesu toks “užsikabliavęs” narkomanas kaip… kaip kažkokie žmones, kiti. Apskritai mano ir narkotikų santykiai susiklostė labai keistai. Jie.. jie mane uzkniso ir siaip truputi nervinuos, nes negaliu sau atrasti kažko naujo, kalbant apie narkotikus. Aš nerūkau žoles, mane užknisa aplinkiniai, nori parukyti žolės, beje, netgi atstovai policijos. Žolės aš nerūkau, nes man labai greitai “užvažiuoja” ir man prasideda paranoja.
Nerukau jos ne dėl to, kad aš ten “Fake” kažkoks. Aš galiu parūkyt, bet nenoriu sėdėt ir nervintis “Kokia aš maža dulkelė milžiniško kosmoso fone” ar “Kad aš “šūdas” ir viskas aplink - “šūdas”. Aišku yra aplink “šūdo”, bet man atrodo, kad viskas aplink - “šūdas”, jei aš parūkau. Todėl aš jos ir nerūkau.

Mano draugystė su heroinu nesusiklostė išvis, aš jo bandžiau nežinia kada. Aš kažkaip pauosčiau to heroino poro kartu… Nežinau, tas heroinas… Nu heroinas yra heroinas. Žodžiu su heroinu mano draugyste nesusiklostė ir už tai aš dėkingas nežinia kam, man turbūt ačiū. Aišku labai gerai, kad nesėdau ant adatos ir niekada ant jos nesėdėjau, va taip vat.

Kas dar?…

Grybai grybai, aš gi rijau grybus.Grybai - normali tema, iš esmės tai panašu į LSD kažkuo. Grybai - haliucinogeninis dalykėlis. Pirma kartą važiavęs surinkau dvidešimt penkis grybus, tai buvo užmiesty su mano draugu. Rinkom tuos grybus, tada juos kažkaip skirstėm, jau nebepamenu kaip. Jei dabar eičiau rinkt grybų… rasčiau reikiamus grybus, bet vistiek būtų sunku. Dabar aš jau pamirstu kokios ten iliuzijos, bet mane labai užnešė, aš juokiausi ir viskas buvo labai pozityviai.
LSD?… LSD aš pabandžiau kažkokioj diskotekoj. Aš nesupratau kas man darosi, prisėdau paausy kožkokiai merginai ir mane pradėjo “dengti” muzika. Dar aš išuosčiau labai daug “kitamino”, dariau kažkokias nesąmones ir blevyzgas kalbėjau. Žodžiu tai buvo seniai.
Pamenu, man sušėrė tris “ratus” “Parkopano”, nes visi bijojo juos valgyt, o man buvo kaip ir nusišikt. Man labai pasunkėjo kojos, ėjau per rajoną, labai sunkiai jas judinau ir apskritai man buvo keistos “gliūchos”, tipo skraidanti lėkštė, sėdi vaikinas su kepure, tada ant jo galvos jau nebėra kepurės po sekundės.. žodžiu tokia nesąmonė, parkopano nereikia ryti.
Toliau Extasy.. Mano pažintis su extasy taipogi vyko susibūrime kažkokiam, kur susirinko daug keistų, drebančiu žmoniu. Aš trepsėjau visą naktį nuo extasy ir galvojau, kad tai geriausia, ko esu pabandęs.
Dabar man neįdomu ryti extasy, nes nenori pats vienas sėdėt kėdėj, slidinėti ir pats save liesti arba liesti kitus ir sakyt kokie jie “afigieni”, nors realiai jie išsigimėliai kažkokie. Nu нах*й to reikia?  Aišku galiu suvalgyt pusytę, bet tik ypatingos situacijos atveju.
*Speedas/Amfetaminas..
Ji galima naudoti, kai turi nemiegoti ir nepavargti ketverias paras ar panašiai. Būna tokių atvejų, kai reikia jaustis žvaliu ir tokiu atveju geriausiai veikia “speedas”. Rytais nuo jo norisi miauksėti per langą.
Paskutinį kartą, kai bandžiau.. pas mane po akim buvo juodi kamuoliai dvi paras. Grįžau namo, mane mama prispaudė, sako “Vsio, p**diec, važiuojam i narkomanijos centrą” aš, aišku, pasakiau, kad išgėriau dešimt bonkų energetinių gėrimu, bet nežinau ar ji patikėjo. Matyt, kad patikėjo, nes i “centrą” mes nevažiavom.
Kokainas…
Kokaino gero Kaune, atvirai pasakius, nėra. Viskas ka mes čia turim yra maišoma su amfetaminu, analginu ar dar kažkuo. Iš esmės dažniausiai būna “speedas”. Pačioje pradžioje kokainas, kai aš jį pradėjau uostyt, man labai patiko ir buvo euforija, kad esu labai kietas. Vėliau tai peraugo į kažkokį šudą, kai norisi palyst kažkur po stalu, kad manęs niekas neliestų. Kartais būna geras kokainas, nuo kurio taipogi atsiranda euforijos jausmas, taip pat kaip būna ir blogas, nuo kurio prasideda kažkokia depresija.Apskritai tai greitai pasidaro labai neįdomu, nes jau žinai kas bus.

Nors narkomanai visada lieka narkomanais, aš ten niekada nebegrįšiu.

Dabar žmonijai norėtųsi palinkėti sugalvoti kokį nors naują narkotiką, kad jis būtų kietesnis uz visus mano išvardintus ir nebūtų toks kenksmingas, kad nuo jo nemirtų žmonės kaip kad nuo heroino. Gali būti, kad kažką iš mano bandytų pamiršau paminėt, bet turbut jie visiškai neverti jokio dėmesio, jei jų nepamenu.
Dar norečiau patarti niekada nebandyt, tikrai neverta. Pasilikt prie merginu. Patikekit, geriau bukit senamadiški ir mylėkit.

P.S.
Geriausias narkotikas yra miela mergina iš Tavo sapnų, pasirodžiusi ryte… po 08:00.
Girdi? ;>

Ačiū už dėmesį.

Rodyk draugams

Stiliagoms buvo svarbu ne tik išsiskirti iš pilkos masės savo apranga bei gyvenimo būdu, tačiau ir kitokiu kalbėjimo stiliumi – žargonu. Pirmiausia šis žargonas susiformavo džiazo muzikantų tarpe, vėliau jį perėmė šią puikią muziką klausantys Stiliagos. Ne vienas jų naudotų žodžių atkeliavo netgi iki mūsų dienų ir yra plačiai naudojami šiuolaikinio jaunimo. Štai keletas populiariausių pavyzdžių:

Бродвей (Брод) – Brodvėjus (Brodas) – tai privalėjo būti centrinė miesto gatvė, kur susitikdavo Stiliagos. Tokia gatvė būdavo kiekviename mieste, kur reiškėsi Stiliagos.

Чувак – Čiuvak – vaikinas. Oficialus Stiliagų kreipinys.

Чувиха (чува) – Čiuvicha – mergina.

Хилять – Chiliat – vaikščioti Stiliagų stiliumi.

Чуча – Čiučia – populiarios to meto dainos „Chattanooga Choo Choo“ trumpinys.

Динамо, Динамо-машина – Dinamo, Dinamo-mašina – taksi.

Динамить – Dinamit – pabėgti.

Шузы, шузня – Šiuzi, šiuznia (angl. shoes) – neįprasti Stiliagų bateliai, kuriuos būdavo įmanoma įsigyti tik pas kontrabandininkus.

Хата – Chata – butas, namai.

Бараться – Baratsa – seksualinis kontaktas.

Фазер – Fazer (angl. Father) – bet kurio Stiliagos tėvas.

Лукать – Lukat (angl. Look) – žiūrėti.

Жлобы – Žlobi - „pilkosios masės“ atstovai.

Боруха (баруха) – Barucha – mergina iš Stiliagų kompanijos, dažnai „be moralės“.

Дринкать – Drinkat (angl. Drink) – gerti (alkoholinius gėrimus).

Джакеток – Džaketok (angl. Jacket) – švarkas.

Манюшки – Maniuški (angl. Money) – pinigai.

Олдовый – Oldovii (angl. Old) – senas.

Румяные батоны – Rumianie batoni – paprastos merginos, ne Stiliagos, dalyvaujančios vakarėlyje.

Соксы – Soksi (angl. Socks) – kojinės. Jas nešiodavo ryškių spalvų ir kojinės būtinai turėdavo matytis iš po kelnių apačios.

Стилять – Stiliat (angl. Style) – Stiliagų šokio stilius, imituojant „svarbumą“ ar tiesiog savaip išgalvojant judesius.

Таек – Taek (angl. Tie) – kaklaraištis.

Траузера, траузерса – Trauzera, trauzersa (angl. Trousers) – kelnės.

Тренчкот – Trenčkot – apsiaustas.

Хэток – Chetok (angl. Hat) – kepurė.

Rodyk draugams

Raskime šiek tiek laiko atsipūsti ir prie kvapnios kavos ar arbatos su medumi puodelio pasimėgaukime garsiojo Stiliagos Aiseno Doido prisiminimų antrąja dalimi…

Tik pradėję piešti, Stiliagos sužinojo apie futurizmą – tai XX amžiaus pradžioje susikūrusi moderniojo meno šaka. Iš rusiškų futuristinių žurnalų jie sužinojo, kad tokie menininkai labai aktyviai kuria eilėraščius, kuriuos nelabai suprato sovietinė visuomenė. Taigi, Stiliagos taip pat ėmė kurti eilėračius, sekdami futuristų pavyzdžiu. Tuomet jie įsijautė ir mene. Kūryba Stiliagoms buvo reikalinga kaip kvėpavimas…Jų menas nebuvo priimtinas tuometinėje visuomenėje. Istorijos apie meilę, kuriomis gyveno Stiliagos, buvo visiškai nesuprantamos pagal politines pažiūras, nors neįmanoma, kad paprasti žmonės nebūtų supratę Stiliagų išgyvenimų. Stiliagos buvo kitokie savo drąsa ir įsitikinimų tvirtumu, nesugriaunamumu, jie siekė laisvos jausmų raiškos visais įmanomais būdais.
Tuomet Aisenas pateko į Maskvos kinematografijos institutą, kur menas ankstyvais 60-aisiais buvo labai suprantamas reiškinys. Maždaug tuo metu prasidėjo ir garsiųjų „The Beatles“ kultas, atnešęs daugiau laisvamintiškumo. Taip pat Chruščiovo ir Brežniavo valdymo laikais kontrolė nebuvo tokia griežta…Bet 60-ųjų pabaigoje ir 70-ųjų pradžioje staiga viskas vėl tarsi užšalo, vėl siaubinga kontrolė, vėl viskas politinių partijų gniaužtuose.
Kovos pradžia buvo tikrai sunki. Stiliagos buvo pirmieji, pradėję kovą dėl to, ką mes šiandien vadiname demokratija ir laisve. Laisve mene, literatūroje, kultūroje…Stiliagos atvėrė tą langą, pro kurį tarsi įsiveržė šviežio oro gūsis. Jie darė viską, kad iš gyvenimo gautų kuo daugiau malonumo. Sekdami Amerikos jaunimo pavyzdžiu, Stiliagos pradėjo lankytis kavinėse, rūkyti cigaretes, pradėjo netgi maišyti „stileiviškus“ kokteilius iš įvairiausių rūšių vynų. Elegantiškai gurkšnodami kokteilius, jie žiūrėdavo prancūziškus ir amerikietiškus kino filmus. Toks buvo jų gyvenimo stilius, Stiliagų mada. Jaunuoliai labai didžiavosi, kad sovietinė spauda juos vadino „Stiliagomis“. Šis vardas degė kiekvieno Stiliagos širdyje kaip didžiausias turtas.
Dar daug laiko praėjo, kol Rusijoje atsivėrė durys viso pasaulio literatūrai ir bibliotekas užpildė įvairiausių rašytojų kūriniai…Aisenas taip pat nepaleisdavo knygų iš rankų. Jis gerai prisimena, jog prieš tai, jei jį būtų siučiupę skaitant „Kama-Sutra“, būtų galėję netgi pasodinti už grotų! Tačiau Stiliagos skaitė labai daug. Jie skaitė dienom ir naktim. Skaitė viską, ką tik gaudavo. Nereikia manyti, kad šie žmonės troško tik linksmybių. Ne, Stiliagos buvo inteligentai.
Aisenas savo pasakojimą baigia su liūdesio atspindžiu. Nedaug jau yra likę gyvų tuometinių Jakutos Stiliagų. Visi jie gyvenime tapo sėkmingais žmonėmis – politikais, rašytojais, menininkais. Tie, kurie dar gali mums ir dabar papasakoti apie tuos laikus, sentimentaliai taria:“…Tai mes buvome pirmieji…“.

Aiseno piešiniai

Rodyk draugams

Trumputė meilės istorija. Įsivaizduokime, kad jie buvo stiliagos.
Ir ne, čia visai ne EMO ar kokių ten… blogas.
******

The first time they meet – everything ended.
12pm. two small kids just messing around. games, hangout’s, apple juice and cookies. she was braver than him. at least in the beginning. she started the path – by daring him to throw a stone in the window. he took the challenge and nailed it. the shattered glass was like diamonds. – jewelry only this girl can appreciate. she carried the treasure for days, her palms are still marked with scars.

they grew together.
10pm. this time they were more then  friends. the little boy grew into a teenager. and his heart was set on HER. she on the other hand became this quiet girl. no muss no fuss. pride of the school and family.  it was his turn. he dared her to do something bigger.
next night there were a lot of screaming and cursing. the power was out – that meant no music or dancing and the fire sprinklers  ruined all the dresses and decoration.
they watched it from the rooftop with wide smiles and adrenalin filled hands. that moment there eyes locked on each other. fingers tied together forever.

2am.the summer after graduation was the time. they did everything together – eat, sleep, breathe and think. there oxygen was adrenalin and they needed a daily supply. everything was based on that –  not to suffocate – running through the high ways, playing hide and seek in the dark woods or swimming in the sea when the waves were storey’s high.

everything together.
3am. he would play her melodies all night long till his finger tips start bleeding from the sharp strings. his pain was her pain. she cuted  guitar string one by one. all the time searching his face for relief – but all she found was concern. next night he sang her to sleep.

9pm. (1) the evening oh the end was chocolate brown and gold.
4pm. the air supply was running dangerously low – they needed a refill. the last refill because it was time to end it. – she was on her way to collage, his travel plans were prison. small time burglary. end for both – tonight.

5pm.he smashed the door open, she ran into the store. again a lot of screaming, and gun pointing and a second letter they were in the car with a bag of gold and all the air in the world. just for one more goodbye.

9pm. (2) evening oh the end was chocolate brown and gold. they set in the beach – looking at the lovers theater – sunset. all was perfect. his body was chocolate, her body – all gold. last kisses – deep breaths.
and two small gunpowder filled tears in their hands.

when somebody found them – their dead eyes were still locked at each other and fingers still in a knot till forever.
-Cold.Strigoi.
***********

Tekstas visai netaisytas, todėl aiskint kažko galite nesistengt.
Ačiū labai, Teja.

*Jei norite, kad Jūsų darbas būtų publikuotas, paskaitykite skiltį “Kibiras arba “Naujas Čiosas”"

Rodyk draugams

Mes jau tiek daug kalbėjome apie tai, kokie būdavo tikrieji Stiliagos, ką jie veikdavo, kokie būdavo jų tikslai…Tačiau tie pasakojimai atrodo pernelyg tolimi, tarytum toks judėjimas būtų egzistavęs prieš šimtus metų. Taip tik atrodo. Gyvų Stiliagų yra išlikę iki dabar ir jie noriai pasakoja pasauliui apie savo maištingą bei nuotykiais užpildytą gyvenimą tikrųjų, pirmųjų Stiliagų laikais. Būtent žmonių prisiminimai ir padeda geriausiai įsivaizduoti…Sukelia didžiulį norą nukeliauti į praeitį ir pajausti, ką reiškė būti Stiliaga.

Šįkart pasinerkime į vieno pirmųjų Stiliagų, Aiseno Doido, prisiminimus…

Tai buvo Aisenui dar mokantis septintoje-aštuntoje klasėje 1957-1958-aisiais metais. Viskas prasidėjo nuo to, kad jis nepaprastai mėgo ritmingą, naujovišką muziką. Kaip ir visi juonuoliai, kurie mėgsta visa tai, kas nauja, dar negirdėta ir nematyta – originalu. Aisenas namie atrado muzikinių plokštelių, kuriose buvo įrašyta 1930-1940-tųjų muzika, skirta šokti fokstrotui. Tai buvo nuotaikingas džiazas. Deja, po karo džiazas buvo uždraustas, nebuvo įmanoma nusipirkti jokių įrašų. Buvo nedaug mėgėjų muzikantų, bet tikrojo džiazo groti jie nemokėjo, tai buvo tik tarsi silpnas šios muzikos atspindys. J.Stalinas nekentė džiazo, todėl džiazas buvo pramintas “pop”, “persūdyta” muzika.
Tačiau Aisenui ir jo draugams pavyko pagauti radijo tašką “Amerikos Balsas”. Vėlais vakarais ši radijo stotis transliuodavo džiazo muziką, ši programa vadinosi “Take Train A” (“Imk Traukinį A”). Kai vaikinai atrado šią programą, jie tarsi išėjo iš proto iš džiaugsmo – ištisomis naktimis sėdėdavo ir klausydavosi šios nuostabios muzikos.
Tada, labai slaptai, “ant kampų”, buvo pradėtos pardavinėti savadarbės vinilinės plokštelės su ankstyvojo rok-n-rol’o įrašais. Žinoma, tokių plokštelių atsirado ir Aiseno rankose. Tokiu būdu jis pirmą kartą gavo Louis Armstrong’o muzikos įrašą. Taigi, prasidėjo vaikino gyvenimas, žengiant džiazo keliu.
Vyko Maskvos jaunimo festivalis. Jaunuoliai dar nebuvo matę nieko panašaus, viso to užsienietiško pamišimo, ryškios, neįprastos muzikos, iššaukiančių drabužių – visa tai staiga įsibrovė į tokį pilką gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Koks gi buvo tas sovietinis gyvenimas? Sistema buvo totalitarinė. Vyravo standartas. Visi rengėsi vienodai, pilkai. Buvo labai sudėtinga rasti nusipirkti gerą kostiumą, batus, kitus drabužius…Laikai buvo sunkūs. Taigi, šis festivalis parodė visiškai naują, kitokį pasaulį, kitokią visatą. Viskas buvo neįprasta – kitokia muzika, kitokia mada. Kadangi jaunuoliai visuomet yra ir buvo linkę maištauti, irtis prieš srovę, taigi šios naujovės buvo pati puikiausia maišto išraiška prieš pernelyg rimtų ir griežtų suaugusiųjų pasaulį.
Naujovės, be abejo, įsiveržė ir į meno erdvę. Buvo pradėta kurti kitokia poezija. Prieš tai poetai rašydavo vien tik politinėmis temomis, vyravo ta pati dvasia. Viskas buvo griežtai kontroliuojama…Aisenas juokdamasis prisimena nutikimą, kai jį su draugais pagavo milicija ir nukirpo jų siauras “stiliagiškas kelnes”, sugadino jų drabužius. Vieną vaikiną netgi nuskuto plikai!
Tada atsirado sovietinė griežta mada – visi berniukai privalėdavo labai trumpai, beveik plikai kirpti plaukus iki septintos klasės. Tik tuomet jau galėdavo nešioti kiek ilgėlesnę šukuoseną, pradėjo stengtis išsiskirti….
Jie buvo vadinami Stiliagos. Visi ryšėdavo ryškius kaklaraiščius. Mokiniai su dažais pritaškuodavo ir pripaišydavo savo kaklaraiščius, kad šie būtų išskirtini, nes tokių ten nebuvo įmanoma nusipirkti. Aisenas prisimena, kaip vienas vaikinas iš Vakarų parsivežė kaklaraištį su palmėmis ir beždžionėle. Šis kaklaraištis įgavo didelį populiarumą kaip itin madingas! Kiek vėliau buvo pradėti vilkėti laisvi spalvoti švarkai ir batai su platformomis. Aisenui itin pasisekė, nes jo dėdė Maskvoje sugebėjo kažkokiu būdu rasti tokius batus su platformomis. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip dėdė juos gavo – tuo metu buvo didžiulis tokių batų deficitas. Vaikinas buvo vienintelis savo aplinkoje, juos turintis. Po to jo tėtis iš Maskvos parvežė laisvą, ryškų, įdomų švarką. Dar kiek vėliau po truputį parduotuvėse atsirado medžiagų su įvairiaspalviais raštais, buvo pradedami siūti madingi kostiumai. Tai buvo tikras šokas tolimoje Jakutos provincijoje, kur gyveno Aisenas Doidas.
Tuomet atsirado pirmieji magnetofonai. Stiliagos pradėjo jais įrašinėti muziką, leidžiamą per “Amerikos Balsą”. Bet labiausiai jie mėgo vaikščioti į užsienietiškus filmus, detektyvus, kur veikėjai šokdavo boogie-woogie, svingą, rok-n-rol’ą. Jie kreipdavo dėmesį ne į pasakojimą, ne į siužetą, bet labiausiai jie stengdavosi įsidėmėti šokių judesius, juos vėliau imituoti ir pritaikyti šokant pagal džiazą. Aisenas pasakoja, kaip prisižiūrėję tokių filmų ir išmokę šokti, Stiliagos pirmą kartą nuėjo į “Kultūros ir poilsio parką”, kur buvo šokių aikštelė. Kai buvo pradėta groti muzika, skirta šokti fokstrotui, jie visi staiga išbėgo į šokių aikštelę ir ėmė purtytis tų energingų amerikietiškų šokių ritmu. Žmonės žiūrėjo net išsižioję - apstulbę, netekę amo.
Stiliagos pradėjo kurti, piešti įvairias abstrakčias kompozicijas, susidomėjo absrakčiuoju menu. Aisenas taip pat čia įsivėlė. Tuo metu spaudoje buvo apstu kritikos Stiliagų pusėn, tačiau ir tai jų nesustabdė, kaip ir visa ta kova prieš Stiliagas…

Taigi, šįkart, palieku mintį dar nebaigtą. Tikiuosi, kad susidomėjote pasakojimu apie Stiliagų gyvenimą iš pirmų lūpų. Laukite tęsinio!

Rodyk draugams

Pristatom jums iškart visą rugsėjo-spalio agendą. Kad drąsiai užsirezervuotumėt savaitgalius, kurių metu tikrai būsit EXIT’e:

Rugsėjis

09.05 (šeštadienis) Anthony Pappa | Ignas | Donatello

09.11 (penktadienis) Hernan Cattaneo | Kastis Torrau

09.19 (šeštadienis) Matthew Dekay | Ignas

09.26 (šeštadienis) KOS | Ignas | Mindaugėlis

Spalis

10.03 (šeštadienis) Dave Gardner | Donatello

10.10 (šeštadienis) Markus Schulz | Ignas

10.17 (šeštadienis) Nick Warren | Ignas | Mindaugėlis

10.24 (šeštadienis) Danny Howells | Kastis Torrau

10.31 (šeštadienis) Fergie | Ignas | Kastis Torrau

Rodyk draugams

Džiaugiamės dar paskutinėm mieliausiom dienom, šildomi saulės giedram danguj…Tuojau ilgesingai žengsim auksiniais kritusių medžių lapų takais, susigūžę nuo rudeninio vėjo… Keičiasi metų laikai ir vėl kviečia po vasaros džiaugsmų, linksmybių ir saulėtos ramybės sugrįžt prie kasdienių darbų, ankstyvų rytmečių ir trumpų dienų. Taigi, sveikiname visus su Rugsėjo 1-ąja ir linkime kuo didžiausios sėkmės, įkvėpimo bei energijos!

Visada su Jumis,
Stiliagos.

Rodyk draugams

Dar du vasariškus trečiadienius Pizza Jazz
lauko terasoje *, Taikos pr. 141, Kaune,
karaliaus Charlie Chaplin, Buster Keaton,
Dziga Vertov… aktoriai ir režisieriai, kurių
talentai gimė dar tuomet, kai kino filmai
buvo tylūs kaip žuvys.

Nebylusis kinas, beveik toks pat senas
kaip ir Eifelio bokštas, atsirado XX amžiaus
pradžioje. Begarsio kino trūkumas,
šiandien tampa jo privalumu:

nebyliojo kino eros šedevrus kiekvieną
trečiadienį gyva muzika įvairins drąsūs,
jauni ir talentingi Lietuvos džiazo atlikėjai.

Nepraleiskite progos tai pamatyti.
Taip taip. Ir išgirsti.

*Jei lis filmus rodys restorane.
*******************************
Rugpjūčio 26 d. , 21 val.
Buster Keaton Hard Luck 1921
Charles Chaplin The Rounders 1914

Rugsėjo 2 d. , 21 val.
Harold Lloyd Never Weaken 1921
Buster Keaton Daydreams 1922

*******************************
*Pizza Jazz
*d’ ART PP
*ACCU
*******************************

Rodyk draugams

Kaip jau skaitėte ankstesniuose straipsniuose, Stiliagų gyvenimas įvairus tiek jų pačių patirtimi, tiek aplinkinių veiksmais bei reakcijomis. Po visais Stiliagų atskyrimo bruožais, klykiančiais apdarais, “išsišokančiom” šukuosenom ir kasdienine šokių, bei muzikos chemine reakcija, kuri suteikia nenusakomos laimės kiekvienam Stiliaga pasivadinusiam žmogui, tūno siela, kuo netikėjo prieš Stiliagas taikę “kovą su invalidumu” žmonės, jų prigimtį laikę “nieko verta”. Jie buvo kupini išgyvenimų lygiai taip, kaip ir kiekvienas, žingsniuojantis mūsų “brodvėjumi”.

Stiliagų, kaip ir visų kitų žmonių, gyvenime pasitaiko tiek skrydžių, tiek nuopuolių, tačiau būtent šiandien pakalbėkime apie meilę. Šiandien apie meilę kalbėsim ne šiaip sau, bet apie tai vėliau. Stiliagoms, kaip ir visiems, meilė daro baisias išdaigas. Visi žinome, kad meilė gali būti pasakiška, vaikiška ar tragiška. Žodžių meilei apibūdinti yra begalė. Daugelis filosofų, mokslininkų ir šiaip keistai pasivadinusių žmonių bandė paaiškinti, kas yra ta meilė. Nekreipiant dėmesio į mokslininkų žodžius, manau, jog meilė kiekvienam žmogui yra skirtingas pojūtis ar jausmas, o ne santykių tvarkymas. Manau, jog meile tereikia tikėti ir savo ruožtu ji pati ateis. Tikiu, kad patyriau šį jausmą anksčiau, nei man reikėjo ir jaučiu jį dar dabar. Šiuo momentu meilė man - begalinis skausmas, o mano mielai kolegei Amy, meilė - tai laimė ir beprotystė.

Šią dieną pasirinkau ne šiaip sau. Ši diena, tiksliau naktis, prieš lygiai ketverius metus buvo viso to, kas dabar esu, pradžia. Viskas vyko kaip filme, nors tas filmas dar ir dabar turbūt nepasibaigė. Sveikinu, mielieji skaitytojai. Dabar Jūs taip pat mano keisto, su žibsneliu juodojo humoro, filmo dalyviai. Dėkoju Jai už tą nuostabią pradžią ir šį tragišką vidurį. Dėkoju visiems, kurie stovėjo su manimi.

July 25-26, baby.

Rodyk draugams